2.2.2. Cheminė tarša

A cropduster spreading pesticide.de

Cheminė tarša aplinkos teršimas cheminėmis (sprogstamosiomis, oksiduojančiomis, ypatingai degiomis, labai degiomis, degiomis, labai toksiškomis, toksiškomis, kenksmingomis, ardančiomis (ėsdinančiomis), dirginančiomis, jautrinančiomis (sensibilizuojančiomis), kancerogeninėmis, mutageninėmis) toksiškomis medžiagomis, kurios natūraliai ar dėl žmogaus veiklos patenka į aplinką ir gali sukelti pavojų žmonių sveikatai.
Jei apie piktžolę galima pasakyti, kad tai „ne vietoje augantis augalas“, tai cheminę taršą sukelią „ne vietoje esanti cheminė medžiaga“. Nafta esanti talpykloje nėra teršalas, bet aplinkoje ji sukelia pavojų ir tai

daugiau nei buvimas ne vietoje. Priklausomai nuo teršalo kiekio jo poveikis gali būti labai įvairus: maži kiekiai gali būti ir nepastebėti, o dideli - sukelti paukščių ir gyvūnų žūtį.
Bet kuri cheminė medžiaga, nepriklausomai nuo to ar ji yra natūrali, ar sintetinė, gali teršti aplinką. Aplinką teršia tokios cheminės medžiagos, kaip pelenai, chloras, anglies dioksidas ir kitos, kurios yra natūralios kilmės ir išsiskiria į aplinką vykstant gamtiniams procesams, pavyzdžiui, išsiveržus vulkanui, degant miškui ir pan.. Nors visos medžiagos gali teršti aplinką, bet didžiausią susirūpinimą kelia sintetinai ir pramoniniai chemikalai.
Cheminės taršos grupei priklauso ne tik įvairūs cheminiai elementai ir medžiagos, bet ir junginiai, susidarantys jiems sąveikaujant tarpusavyje ar veikiant įvairiems biosferos veiksniams. Tokia tarša ypač pavojinga, nes susidarantys junginiai kartais būna toksiškesni ir pavojingesni negu pirminiai į aplinką patenkantys  teršalai.
Bendriausiu cheminiu požiūriu cheminiai aplinkos teršalai gali būti skirstomi į neorganinius ir organinius (anglies junginių pagrindu susidariusius) junginius arba jų mišinius. Organinės medžiagos, net ir sunkiai skylančios, esant tam tikroms sąlygoms, suskyla. Neorganiniai junginiai  gali būti paversti kitais junginiais, bet jie nesuskyla, pavyzdžiui, geležis gali oksiduotis į geležies oksidą, kurio savybės  visiškai skiriasi nuo elementų, kurie sudaro šį junginį. Iš geležies oksido mes vėl galim gauti šiuos elementus, tačiau pastarieji neskyla.
Neorganiniams teršalams priskiriami sunkiųjų metalų junginiai, neorganiniai azoto junginiai,  fosforo junginiai, chloras, chloridai, fluoridai, sulfitai, sulfatai ir pan.
Virš 40 cheminių elementų, kurių santykinė atominė masė didesnė kaip 40, sudaro  sunkiųjų metalų grupę. Kaip mikroelementai, sunkieji metalai gyviesiems organizmams yra būtini, tačiau, priklausomai nuo rūšies ir kiekio gali turėti skirtingą toksinį poveikį. Iš nuodingų sunkiųjų metalų aplinkoje dažniausiai sutinkami švinas (Pb), kadmis (Cd) ir gyvsidabris (Hg).
Kalbant apie sunkiuosius metalus ir jų junginius, paprastai turima omenyje didesnes jų koncentracijas, pavojingas žmonėms, augalams ir gyvūnams, kurios gali turėti tiek ūminį, tiek lėtinį poveikį. Tiriant sunkiųjų metalų kiekius aplinkoje svarbu ne kiek vieno ar kito elemento randama joje, bet kokiais tarpusavio santykiais cheminiai elementai susiję ir koks jų bendras kiekis. Daugumos sunkiųjų metalų poveikis sveikatai gali būti kompleksiškas: jie gali sukelti apsinuodijimą, turėti kancerogeninį, mutageninį, teratogeninį, embriotoksinį, hemotoksinį poveikį. Ypač pavojingas metalų sinergetinis poveikis, kai žalinga įtaka organizmui pasireiškia  net  neviršijus leistinų atskirų metalų koncentracijų reikšmių.
Į aplinką sunkieji metalai patenka su įvairiais oro teršalais, atliekomis, pasikeitus dirvožemio reakcijai gali išsiplauti iš uolienų. Jie kaupiasi dirvožemyje, vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose, gyvūnuose, žmonių organizmuose. Kaupimasis dirvožemyje priklauso nuo to, kiek yra šių metalų dirvožemio tirpale, koks dirvožemio rūgštingumas (pH) bei sorbcijos galia, kiek dirvožemyje yra organinės medžiagos. Sunkiųjų metalų kaupimosi intensyvumą augaluose nusako santykis tarp sunkiųjų metalų koncentracijos augaluose ir jų koncentracijos dirvožemyje. Intensyviausiai augaluose kaupiasi kadmis, vidutiniškai intensyviai, mažėjančia tvarka – cinkas, gyvsidabris, varis, švinas, o silpnai – manganas, nikelis, chromas. Intensyvų  gyvsidabrio, švino, kadmio, arseno, cinko kaupimąsi galima paaiškinti tuo, kad  ši grupė turi didelį panašumą su fiziologiškai augalams labai svarbiais junginiais ir gali juos išaktyvuoti ( Aplinkos sveikata, 2005).
Į žmonių organizmus švinas  gali patekti įkvėpus švino turinčių dulkių, su augaliniu maistu arba per mitybos grandines (su mėsa ar pienu). Nuolat gaunant švino galima susirgti chroniškomis ligomis. Švinas patogeniškai veikia raudonuosius kraujo kūnelius, lygiuosius raumenis ir  nervų sistemą, kenkia inkstams, dauginimosi organams, kraujotakos sistemai. Švinas slopina eritrocitų gamybos fermentus ir gali sukelti hipochrominę anemiją. Veikdamas kraujagyslių ir žarnų lygiuosius raumenis, švinas kenkia kraujagyslėms ir žarnynui. Sutraukdamas smegenų ir jų dangalų kraujagysles, sukelia psichikos sutrikimus. Švinas ypač pavojingas vaikams, nes gali pereiti per hematoencefalinį barjerą. Suaugusiųjų organizme šis barjeras trukdo į smegenis patekti pašalinėms medžiagoms, o vaikams jis būna dar ne visai išsivystęs. Organiniai švino junginiai yra nuodingesni už neorganinius ir veikia išimtinai neurotoksiškai.
Kadmis yra cinko gamybos šalutinis produktas, taip pat naudojamas dažų gamyboje. Žmogaus organizme kaupiasi kepenyse ir inkstuose. Į organizmą daugiausia patenka su maistu ir cigarečių dūmais. Ilgai kvėpuojant dulkėmis, kuriose yra kadmio, pakenkiama tarp kraujagyslių ir plaučių alveolių esančioms membranoms. Dėl to sutrinka kvėpavimas, gali atsirasti plaučių edema. Kadangi kadmis kaupiasi inkstuose, gali sutrikti inkstų funkcijos. Be to kadmis išstumia kalcį iš kaulinio audinio, veikia kancerogeniškai, teratogeniškai ir mutageniškai.
Gyvsidabris laikomas nuodingiausiu sunkiuoju metalu. Visi jo junginiai yra nuodingi, ypač nuodingi gyvsidabrio organiniai junginiai. Jis sukelia labai įvairias ligas, gali kauptis smegenyse, dėl to ypač pavojingas vaikams, nes sutrikdo psichiką ir stabdo vystymąsi.
Azoto ir fosforo junginiai yra labai svarbūs augalų gyvenime, nes jie dalyvauja visuose augalų biocheminiuose procesuose. Tačiau dideli azoto ir fosforo  junginių kiekiai, kurių augalai nepajėgia panaudoti, tampa teršalais, kurie gali suardyti ekosistemų pusiausvyrą bei padaryti žalos žmonių sveikatai. Taigi,  viena iš didžiausių problemų, susijusių su tarša azoto junginiais, yra geriamojo vandens kokybės blogėjimas ir su tuo susijęs pavojus žmonių sveikatai. Ne mažesnė problema - paviršinių vandens telkinių eutrofikacija. Eutrofikacijos problemos aptariamos 3 pavyzdyje.

2.3 pavyzdys. Eutrofikacija

Eutrophication is apparent as increased turbidity in the northern part of the Caspian Sea, imaged from orbit.

Eutrofikacija – cheminių maisto medžiagų (dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių pertekliaus) sukeltas ekosistemos kitimas. Eutrofikacijos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „gerai pamaitintas, išpuoselėtas. Paprastai eutrofikacijos procesas pasireiškia paspartėjusiu augalijos augimu, sąlygojančių į rūšių įvairovės nykimą, nes sparčiai auga tik kai kurios rūšys, sutrikdomi

įprasti ekosistemos trofiniai (maistiniai) ryšiai ir ilgainiui skatinamas augalų bei nuo jų priklausančių gyvūnų rūšių nykimas arba migracija. Eutropijos stadijoje vandens telkinio produktyvumas ypatingai sustiprėja, dėl ko sunaudojamas deguonis, pradeda nykti augalai ir gyvūnai, skatinamas anaerobinių bakterijų dauginimasis, kurios savo ruožtu skaido organines medžiagas išskirdamos vandenilio sulfidą. Šie procesai ilgainiui paverčia vandens telkinį  pelke Eutrofikacija yra pastebima dėl padidėjusio drumstumo, kaip matoma šioje Kaspijos jūros nuotraukoje iš kosmoso.

Eutrofikacija vyksta kaip natūralus procesas, tačiau ją neretai paspartina žmogaus veikla: nesaikingas tręšimas (žemės ūkyje naudojamos trąšos), pramoninė oro tarša (į atmosferą dujų pavidalu išleidžiamos cheminės medžiagos, kurios į dirvožemį su krituliais,) nevalytos komunalinės nuotekos. Žmogaus sukelta eutrofikacija vadinama antropogenine. Ekologiniu požiūriu eutrofikacija reiškia sumažėjusią rūšių įvairovę, pokyčius rūšių santykiuose ir toksiškumą. Tai turi įtakos ir žmogui, nes lieka mažiau galimybių tokiai veiklai kaip žvejyba, medžioklė ar estetinis gėrėjimasis aplinka, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, telkiniuose padaugėjus nuodingas medžiagas išskiriantiems dumbliams, kyla grėsmė žmogaus sveikatai.

Eutrofikacija kaip taršos problema buvo identifikuota XX a. viduryje, nuo to laiko ši problema tik aštrėja. Tyrimai rodo, kad Azijoje 54 proc. ežerų, Europoje 53 %., Šiaurės Amerikoje 48 %, Pietų Amerikoje 41 %, Afrikoje 28 % yra eutrofikuoti. Eutrofikacijos procesas intensyviai vyksta ir Lietuvos vandens telkiniuose. Vien tik Nemunas į Kuršių marias kasmet atplukdo apie 400 tūkst. t nešmenų su gausiu biogeninių elementų (azoto, fosforo, kalio ir kt.) kiekiu. Marios seklėja. Jose vyksta eutrofikacija, spartus dumblių dauginimasis. Toks pat procesas būdingas kitam dideliam mūsų krašto vandens telkiniui – Kauno marioms. Siekiant sustabdyti eutrofikaciją, taikomas vandens valymas, trąšų ir taršos kontrolė.

Organiniai teršalai
Ypatingai pavojingi  aplinkai ir žmogui organiniai junginiai, žinomi kaip patvarieji organiniai teršalai (POT). Šie junginiai  pasižymi ilgalaikiu neigiamu poveikiu sveikatai ir aplinkai, todėl dabar yra uždrausti gaminti ir naudoti daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje.
Patvariųjų organinių teršalų (POT) grupei priskiriama:

  1. pesticidai – aldrinas, chlordanas, chlordekonas, dichlordifeniltrichloretanas (DDT), dieldrinas, endrinas, heksachlorbenzenas (HCB), heksachlorcikloheksanas (HCH), įskaitant lindaną, heptachloras, mireksas, toksafenas;
  2. pramonėje naudojamos medžiagos - heksachlorbenzenas (HCB), polichlointii bifenilai (PCB)
  3. netikslinio susidarymo medžiagos – heksachlorbenzenas (HCB), heksabrombifenilas, polichlorinti dibenzo-p-dioksinai (dioksinai), polichlorinti dibenzofuranai (furanai), polichlorinti bifenila( PCB), policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAH).

Pastoviai išaiškinamos ir papildomai įtraukiamos į kontroliuojamų patvariųjų organinių teršalų sąrašus naujos cheminės medžiagos, turinčios patvariųjų organinių medžiagų savybes.
Daug metų šie junginiai buvo naudojami žemės ūkyje, plastikų ir sintetinių medžiagų pramonėje, elektros transformatoriuose ir kt. Dalis POT – dioksinai ir furanai – susidaro netikslingai degimo metu. POT yra ypatingai nuodingi ir pavojingi žmonių sveikatai, sutrikdo žmonių bei gyvūnų vystymąsi, sukelia vėžinius susirgimus, pažeidžia imuninę, hormoninę, lytinę, nervų sistemas. POT į žmogaus organizmą patenka per odą, burnos ertmę su maistu bei kvėpavimo takus.
Organizme susikaupęs didesnis jų kiekis gali sukelti įvairias ligas ir sutrikimus, vėžinius susirgimus, nervinės sistemos sutrikimus, kepenų ligas, ūmines alergines reakcijas, vaisingumo sutrikimus bei kūdikių išsigimimus. Per besilaukiančios motinos organizmą ir žindymo metu POT persiduoda kūdikiams, kurie yra veikiami šių teršalų labiausiai pažeidžiamu periodu – kai jų kūnai, nervų, imuninė sistemos dar tik vystosi. POT sutrikdo vaisiaus vystymąsi, dėl to gimę kūdikiai gali turėti motorikos, psichikos, elgesio, mąstymo, augimo sutrikimus, susilpnėjusį imunitetą.
POT yra pavojingi dėl tam tikrų jiems būdingų savybių: toksiškumo, patvarumo, kaupimosi gyvuosiuose organizmuose (bioakumuliacijos), ilgalaikio (lėtinio) neigiamo poveikio organizmams, mobilumo (pernešimų dideliais atstumais) galimybės.
POT pasižymi labai lėtu skilimu aplinkoje normaliomis sąlygomis. Jie ypatingai patvarūs, patekę į aplinką ilgai išlieka nesuirę dešimtimis metų. Kai kurie POT skilimo produktai gali būti dar toksiškesni negu patys teršalai.
POT gerai tirpsta organiniuose tirpikliuose ir riebaluose, todėl, patekę į žmogaus ar gyvūno organizmą, kaupiasi jų organuose, ypač riebaliniame audinyje,  mitybos grandinėje jų kiekis didėja. Pavyzdžiui, žuvyse POT koncentracija gali būti net tūkstančius kartų didesnė negu vėžiagyviuose, kuriais jos minta, ir net šimtus tūkstančių kartų didesnė nei koncentracija vandenyje. POT likučiai, nors ir neviršijantys leistinų normų, randami vištų skerdienoje, žuvyje, kiaušiniuose, jūriniuose gyvūnuose, kaip dvigeldžių moliuskų dreisenų minkštuosiuose audiniuose.
Būdami lakūs POT gali būti nunešti dideliais atstumais. Šių cheminių medžiagų lakumas didesnis tropinio klimato negu vidutinio ar šalto klimato regionuose, todėl ilgainiui jie kaupiasi šalto klimato regionuose.
Per orą, vandenį ir migruojančius gyvūnus (paukščius, žuvis) POT gali būti pernešami toli nuo jų patekimo į aplinką vietos. Su oro masėmis jie gali nukeliauti didelius atstumus, todėl aptinkami regionuose, kur jie niekada nebuvo gaminami ar naudojami, pavyzdžiui, Arkties zonoje.

2.4 pavyzdys. Patvariųjų organinių teršalų sklaidos problemos Lietuvoje

ed

 Daugiausia problemų kelia PCB naudojimas atvirose sistemose, kadangi atvirų sistemų PCB labiausiai plinta ir šio plitimo kontrolė yra sudėtinga. Atvirose sistemose PCB buvo naudojami tepimui – mikroskopų imersinėje alyvoje, stabdžių sistemose, pjaustymo, tepimo alyvoje; paviršiaus apsauginėse

dangose – apatinės laivų korpusų dalies dažuose, paviršiaus apdirbimui tekstilės pramonėje, kopijavimo kalkės gamyboje.

Patys pavojingiausi patvarieji organiniai teršalai – dioksinai ir furanai negaminami, tačiau jie susidaro netikslingai degimo procesų metu. Palankios sąlygos dioksinams/furanams susidaryti yra laisvų chloro ir organinės anglies buvimas deginamose medžiagose, nepilnas degimas, ultravioletiniai spinduliai. Pagrindinis rodiklis vertinant, kiek deginant vienos ar kitos rūšies kurą išsiskirs dioksinų/furanų, yra chloro junginių kiekis tame kure. Kuo daugiau chloro, tuo didesnė tikimybė, kad susidarys dioksinai/furanai.

Lietuvoje aktualūs šie pramoniniai dioksinų/furanų šaltiniai: pavojingų atliekų deginimas; medicininių atliekų deginimas; gyvūnų kaulų deginimas; liejyklos; iškastinį kurą deginančios jėgainės ir katilinės; biomasę deginančios jėgainės; cemento gamyba; kalkių gamyba; plytų ir keramikos gaminių gamyba; stiklo gamyba; asfalto paruošimas; popieriaus gamyba iš antrinių žaliavų; mėsos gaminių rūkyklos.

Labai pavojinga žmonių sveikatai būti arti atliekų deginimo vietų ar  didelių gaisrų, degant pesticidų sandėliams, transformatorinėms, chemijos pramonės įmonėms. Nuo tokių nuodingų medžiagų  susidarymo vietų būtina saugoti vaikus, nes jų organizmai yra daug jautresni.

Kadangi Lietuvoje sunkioji pramonė nėra plačiai išvystyta, pagrindiniai dioksinų/furanų šaltiniai yra privatūs namų ūkiai. Didžiausias dioksinų/furanų išsiskyrimo šaltinis yra lauke ar buitinėje krosnyje deginamos buitinės atliekos, plastmasė, padangos, seni baldai, impregnuota mediena.

Kūrendami namus įvairiu „pigiu“ kuru, gyventojai to net nejausdami teršia savo pačių gyvenamąją aplinką. Esant netvarkingiems dūmtraukiams ir kūrenant užterštą medieną bei įvairias degias buitines atliekas, gyventojai užteršia savo gyvenamųjų patalpų orą ne tik suodžiais ir kitais įprastiniais degimo produktais, bet ir ypatingai kenksmingais žmogaus sveikatai dioksinais/furanais. Kadangi gyvenamųjų namų kaminai yra neaukšti ir visi iš jų išmetami degimo produktai, tarp kurių yra ir dioksinai/furanai, nusėda to paties namo ar netolimų kaimynų kiemuose, kur dažniausiai auginamos daržovės, uogos, auga vaismedžiai, tad visi šie teršalai pačiu trumpiausiu keliu per kvėpavimo organus ar su maisto produktais  patenka ant žmonių valgių stalo.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kelios dešimtys šeimų, deginančių tokias atliekas, užteršia orą bei aplinką labiau negu dešimtis tūkstančių gyventojų aptarnaujanti specialiai įrengta šiukšlių deginimo krosnis. Jokia kontroliuojanti institucija nėra pajėgi užtikrinti, kad kiekvienas gyventojas elgtųsi taip, kaip privaloma. Tiktai kiekvienas žmogus suvokdamas, kad jis, nesilaikydamas paprasčiausių aplinkos apsaugos reikalavimų, kenkia ne tik sau ir kaimynui, bet ir ateinančioms kartoms, gali sąmoningu elgesiu padėti, kad šių POT į aplinką patektų kaip galima mažiau.

Kadangi patvarieji organiniai teršalai turi savybę ilgai išlikti nesuirę ir plinta dideliais atstumais, todėl labai svarbu šių medžiagų tvarkymo klausimus spręsti tarptautiniu mastu. Stokholmo konvencijos reglamentuojamų daugelio POT gamyba Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje (ES), yra uždrausta. Kai kurių šių medžiagų naudojimas laikinai dar leidžiamas, nustatant reikalavimus palaipsniam išėmimui iš apyvartos iki 2010 m. Tačiau pavojus užteršti aplinką POT jiems netikslingai susidarant degimo procesų metu išlieka.

Kadangi didžiausi kiekiai pačių pavojingiausių patvariųjų organinių teršalų susidaro neleistinai deginant buityje susidarančias nerūšiuotas atliekas, svarbų vaidmenį mažinant ir (arba) šalinant išmetamus į atmosferą arba su nuotekomis išleidžiamus patvariuosius organinius teršalus gali atlikti privatus sektorius ir nevyriausybinės organizacijos. Labai svarbus visuomenės supratimas apie patvariųjų organinių teršalų savybes, daromą ilgalaikę žalą aplinkai ir žmonių sveikatai. Labai svarbus ir valstybinis požiūris į patvariųjų organinių teršalų tvarkymo reikalavimus. Lietuvos Respublika 2002 m. gegužės 17 d. pasirašė Stokholmo konvenciją dėl patvariųjų organinių teršalų (POT), kurios pagrindinis tikslas – apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką nuo patvariųjų organinių teršalų poveikio.

Lietuvoje galioja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų organinių teršalų, iš dalies keičiantis Direktyvą 79/117/EEB, nustatantis patvariųjų organinių teršalų tvarkymo reikalavimus, taikant draudimus bei apribojimus gaminant, tiekiant rinkai, naudojant medžiagas, vykdant išmetamų į aplinką POT monitoringą, taip pat atliekų, turinčių šių teršalų, tvarkymo reikalavimus. Reglamente pabrėžta prevencinė nuostata draudžianti naudoti ir teikti rinkai naujas chemines medžiagas ir pesticidus, turinčias POT savybes.

Reglamento nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 239 „Dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 850/2004 dėl patvariųjų organinių teršalų ir iš dalies keičiančio direktyvą 79/117/EEB įgyvendinimo“ (Žin., 2005, Nr. 32-1039) Aplinkos ministerija paskirta kompetentinga institucija, atsakinga už administracinių užduočių, kurias reikia atlikti pagal Reglamentą, vykdymą. Įgyvendinant Reglamento nuostatas, Lietuvos institucijos įpareigotos atlikti darbus pagal kompetenciją.

Pagrindinės Lietuvoje sprendžiamos problemos dėl patvariųjų organinių teršalų:

  1. Viena svarbių Lietuvos problemų buvo sovietiniais laikais sukauptų senų pesticidų tvarkymas. Nenaudojami seni pesticidai buvo sandėliuojami ilgus metus, todėl iškilo jų saugaus sandėliavimo bei aplinkinių teritorijų užteršimo problema. Lietuvoje identifikuoti 954 sandėliai, kuriuose buvo saugomi pesticidai (tarp jų ir POT grupės). Šis sovietmečio palikimas aptiktas visoje Lietuvos teritorijoje, šalia ežerų ar upių buvusiose kolūkių teritorijose, jautriose aplinkos užterštumo požiūriu vietose. Todėl šios vietos gali būti potencialūs taršos šaltiniai, kurie gali kelti pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Didžioji dalis senų pesticidų (apie 3200 t) 2002-2005 m. iš įvairių Lietuvos rajonų buvo išvežta nukenksminti į užsienį. Dabar Lietuvoje draudžiama gaminti, naudoti bei į šalį įvežti visus POT grupės pesticidus. Todėl naujų pesticidų, turinčių POT, atsargų susikaupimas mažai tikėtinas.

2. Kaip viena iš aktualių Lietuvos problemų pažymėtina elektros įrangos, turinčios užterštos polichlorintais bifenilais alyvos, sutvarkymas.

3. Didelį susirūpinimą kelia aplinkos teršimas tokiais pavojingais teršalais kaip dioksinai ir furanai. Pagrindiniai taršos šiomis pavojingomis medžiagomis šaltiniai Lietuvoje yra biokuro naudojimas namų šildymui, neleistinas atliekų deginimas namų ūkyje bei gaisrai sąvartynuose. Labai svarbu yra tinkamai tvarkyti medicinines atliekas, kurių deginimas yra vienas iš potencialių dioksinų/furanų susidarymo šaltinių.

4. Nepakankama patvariųjų organinių teršalų tvarkymo kontrolė ir atsakomybė už nereglamentuotą jų  tvarkymą

5. Visuomenės, įmonių darbuotojų, nevyriausybinių organizacijų informuotumo lygio kėlimas apie tokių pavojingų medžiagų, kaip patvarieji organiniai teršalai, susidarymo galimybes, jų savybes, žalingą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, jų paplitimą gamtinės aplinkos sferose, nustatytus kiekius maisto produktuose, yra viena iš svarbių problemų Lietuvoje. Sprendžiant šią problemą, būtina parengti ir kuo plačiau skleisti informacinę medžiagą apie POT naudojant įvairias informacines priemones, organizuojant tikslines aplinkosaugines akcijas.

Nanodalelės buvo atrastos 1985 m.. Taip vadinamos anglies nanodalelės (ar nanovamzdeliai), t.y. konstruotos anglies molekulės, keleto bilijoninių metro dalių dydžio, turinčios kamuolio ar vamzdelių formą; tai gali būti ir aukso nanodalelės arba vaistų pramonėje numatomos naudoti, o kosmetiniuose kremuose jau naudojamos titano dioksido/cinko oksido nanodalelės, metalų organinių junginių, keraminių oksidų ir kitų medžiagų dalelės, dėl savo neįprastų cheminių savybių vadinamos „stebuklingomis dalelėmis“. Nanodalelės yra bandomos ir manoma, kad jos ypatingai pagerins kosmetinių preparatų efektus, vaistų tikslingą pasiskirstymą (patekimą į vietas–taikinius) organizme, patobulins kuro ir saulės baterijų darbą. Daug masinio vartojimo prekių, turinčių savo sudėtyje nanodalelių, turėtų greitai pasirodyti rinkoje. Galima prognozuoti, kad tiesiogiai, ar vėliau, po panaudojimo, nanodalelės pateks į vandenį ir dirvožemį. Kol kas nanodalelių naudingas ir žalingas poveikis nėra pilnai ištirtas, todėl sunku pasakyti, kokio pobūdžio ir masto teršalais jos gali tapti
Pagal kilmę cheminius teršalus galima suskirstyti į gamtinius (natūralius) ir antropogeninius.
Gamtiniai (natūralūs) teršalai – gaisrų ir ugnikalnių dujos, iš vandenynų garuojančios druskos, kosminės ir žemės dulkės, augalų dalys, mikroorganizmai ir kt.
Antropogeniniai teršalai yra medžiagos, kurios į aplinką tiesiogiai ar netiesiogiai patenka dėl žmogaus veiklos. Antropogeninės taršos šaltiniai yra pramonė, energetika, transportas, komunalinis ir namų ūkis, žemės ūkis.
Reikia atkreipti dėmesį, kad tie patys teršalai gali būti gamtinės ir antropogeninės kilmės. Kai kurių medžiagų kiekiai, patenkantys į biosferą natūraliu būdu, yra didesni nei dėl žmonių veiklos. Gamta buvo teršiama natūraliais teršalais visais žemės evoliucijos etapais ir tai atitinkamai veikė gyvybės raidą. Tačiau didėjant antropogeninei taršai, yra suardoma nusistovėjusi gamtos pusiausvyra. Dalis teršalų yra sintetiniai – naujos, gamtoje neegzistuojančios medžiagos, kurių poveikį ekosistemoms sunku prognozuoti ir vertinti. Tokių teršalų pavyzdžiais gali būti įvairūs lakūs organiniai junginiai, chlorfluorangliavandeniliai ir kt. Be to, natūralūs teršalai yra labiau pasiskirstę ore, o antropogeniniai - koncentruoti žmonių gyvenamose vietovėse. Aplinkos teršalų natūralios ir antropogeninės emisijos į atmosferą palyginamieji dydžiai pateikti 2.1 lentelėje.

2.1 lentelė. Aplinkos teršalų natūralios ir antropogeninės emisijos į atmosferą (Jacobson,2002)

Aplinkos teršalas

Emisija į atmosferą (% nuo bendrosios emisijos)

Natūrali

Antropogeninė

Kietosios dalelės

89

11

Sieros oksidai (SOX)

50

50

Anglies monoksidas

91

9

Azoto oksidas (NO2)

-

Beveik visas

Angliavandeniliai (CXHY)

84

16

Pagal agregatinį būvį aplinkos teršalai skirstomi į dujinius, skystus ir kietus.

Dujinės toksinės medžiagos – atmosferos teršalai, iš kurių išskiriami keturi pagrindiniai teršalai: anglies monoksidas (sudaro 52 % visų emisijų), sieros oksidai (18 % emisijų), angliavandeniliai (12 % emisijų) ir azoto oksidai (6 % emisijų). Šių teršalų pagrindiniai šaltiniai yra transportas (60 %), pramonė (18 %), elektros srovės gamyba (13 %), šildymas (16 %), atliekų panaudojimas (3 %).

Pagal teršalų patekimo į aplinką mechanizmą skiriami du pagrindiniai oro teršalų tipai: pirminiai ir antriniai teršalai. Toliau aptarsime atmosferos teršalus.

Pirminiai teršalai – teršiančios medžiagos, patenkančios į atmosferą tiesiogiai iš taršos šaltinio. Šie cheminiai junginiai  susidarantys dėl nepilno anglies sudegimo (sieros dioksidas, dūmai, anglies monoksidas). Jie gali būti natūralios ar antropogeninės kilmės, pavyzdžiui, pelenai, po vulkano išsiveržimo; anglies monoksidas iš autotransporto ir pan.

Antriniai teršalai – medžiagos, kurios susidaro ore reaguojant pirminiams teršalams su natūraliais oro komponentais arba pirminių teršalų  tarpusavio sąveikos dėka. Kai kurie teršalai gali būti ir pirminiai ir antriniai, t.y. išmetami tiesiogiai ir susidarę iš kitų pirminių teršiančių medžiagų..

Pirminiai teršalai skiriasi nuo antrinių tuo, kad pirminiai teršalai išmetami tiesiogiai iš taršos šaltinio, o antriniai - susiformuoja atmosferoje fizinių ar cheminių procesų metu kintant pirminiams teršalams. Pirminiai atmosferos teršalai yra CO, CO2, SO2, NO, NO2, angliavandeniliai ir kt. Antriniai teršalai – SO3, HNO3, H2SO4, H2O2, O3, azoto ir sieros rūgšties druskos, peroksiacetilnitratai(PAN) ir kt.

Pirmasis taršos tipas dėl savo cheminės prigimties yra vadinamas redukciniu taršos tipu, o antrasis – oksidaciniu taršos tipu arba fotochemine oro tarša

Pirminiai oro teršalai, kaip azoto oksidai, nesudegę angliavandeniliai, kietosios dalelės, anglies monoksidas, benzenas ir kitos toksiškos išmetamosios dujos, dėl kurių susidaro antriniai teršalai, kaip ozonas, yra dideliais kiekiais išmetami su transporto priemonių išmetamais deginiais ir dėl to kelia didelę tiesioginę ir netiesioginę riziką žmonių sveikatai ir aplinkai

Žmonių sveikatai labai pavojingas anglies monoksidas (CO), nes jis veikia širdies –kraujagyslių sistemą: pasunkėja stenokardijos eiga, sumažėja fizinio krūvio toleravimas sergantiems periferinių kraujagyslių ir plaučių ligomis. Galimi centrinės nervų sistemos funkciniai sutrikimai. Didelis anglies monoksido kiekis kenkia širdies veiklai, didina kraujo krešulių susidarymo tikimybę ir kelia pavojų nėščių moterų vaisiaus vystymuisi. Anglies monoksido koncentracija ore, sudaranti daugiau kaip 0,08 mg/l gali paveikti centrinę nervų sistemą per 3,5 – 5 val. laikotarpį .

Sieros dioksidas (SO2) gali išprovokuoti bronchų spazmas, dusulį, apsunkinti kvėpavimą.

Azoto oksidų (NOx) poveikyje pasunkėja kvėpavimo takų susirgimų simptomai, pakinta plaučių audinio sandara. Esant 0,095 mg NOx /l oro, suerzinamos gleivinės, o esant 0,12 mg/l –jau po 15 min. pasireiškia dusinimas

Esant angliavandenilių koncentracijai ore 0,001 – 0,0095 mg/l stebimas gleivinių suerzinimas. Kvėpavimas 10 min. oru, kuriame yra 1 % propano arba butano dujų, nesukelia jokių apsinuodijimo simptomų. Kai ore yra 10 % propano arba butano dujų, jaučiamas galvos svaigimas.

Itin svarbus atmosferos elementas, formuojantis planetos klimatą, yra ozonas, nors jis tesudaro milijoninę atmosferos dalį. Daugiausia jo būna 20 – 30 km aukštyje. Nuo ozono sluoksnio priklauso optimalus Žemės paviršiaus apšvietimas ir terminis režimas, tinkamas gyviesiems organizmams gyventi. Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamas, kraujyje ardo hemoglobiną . Ozonas gali sukelti plaučių funkcijos pablogėjimą, kvėpavimo takų jautrumo padidėjimą, kvėpavimo sistemos ligų (bronchitų, pneumonijų, astmos) paūmėjimą,  padidėjimą hospitalinio sergamumo ir mirtingumo dėl kvėpavimo sistemos ligų.