2. GYVIEJI ORGANIZMAI IR JŲ REIKŠMĖ

Iki XX amžiaus vidurio visiiš jų ir gyvenantys dirvožemyje, gyvi organizmai buvo skirstomi į dvi karalystes: Augalai ( Plantae ) ir Gyvūnai ( Animalia ), arba Flora ir Fauna. Vėliau buvo pasiūlyta trečia karalystė – Protistai ( Protista) – vienaląsčiai mikroskopiniai organizmai. Nuo 1969 m. pradėta naudoti penkių karalysčių klasifikacijos sistema: augalai ( Plantae ), gyvūnai ( Animalia ), grybai ( Fungi ), protistai ( Protista ) ir moneros ( Monera ) (2. 1 pav.).

2.1 pav. Gyvų organizmų karalysčių klasifikacija (pagal Mader, 1999 iš Dabkevičius ir kt., 2006)  

Paskutiniu metu, pasinaudojus molekulinių tyrimų duomenimis, sukurta trijų evoliucinių domenų gyvojo pasaulio sistema: bakterijos ( Bacteria ), archėjos ( Archaea ) ir eukarijotai ( Eucarya ). Šiose domenose yra septynios gyvųjų organizmų karalystės: archebakterijos ( Archaebacteria ); tikrosios bakterijos ( Eubacteria ); dumbliai, pirmuonys, gleivūnai ( Protista ); dumbliai ir netikrieji grybai ( Chromista ); augalai ( Plantae ); tikrieji grybai (Fungi ) ir gyvūnai ( Animalia ).

Iki šiol nėra bendros nuomonės, ar virusai yra gyvi organizmai, jie skiriami į atskirą, nesusijusią su kitomis, virusų ( Vira ) biologinę grupę ar karalystę.

Į karalystes organizmai suskirstyti, atsižvelgiant į jų kilmę, ląstelės tipą, ląstelių struktūrą, mitybos būdą, judrumą, dauginimąsi ir kitus požymius (2.1 lentelė).

2.1 lentelė. Gyvojo pasaulio organizmų karalysčių požymiai (Dabkevičius ir kt., 2006)

Požymiai

Karalystė (Regnum)

Virusai (Vira)

Bakterijos (Archaebac-teria ir Eubacteria)

Protistai (Protista ir Chromista)

Grybai

(Fungi)

Augalai (Plantae)

Gyvūnai (Animalia)

Organiz-mo sandara

Neląste-linė

Vienaląsčiai

Vienaląsčiai

Vienaląsčiai arba daugialąsčiai

Daugialąsčiai

Daugialąsčiai

Ląstelės tipas

Nėra

Prokariotinė (bebranduolė)

Eukariotinė

(su branduoliu)

Eukariotinė

(su branduoliu)

Eukariotinė

(su branduoliu)

Eukariotinė

(su branduoliu)

Ląstelės sienelė

Nėra

Membrana

arba sienelė

Ląstelės sienelė

Ląstelės sienelė

Ląstelės sienelė

Ląstelės sienelė

Mitybos būdas

Hetero-trofinis

Autotrofinis, heterotrofinis arba įvairus

Fotosintezė, heterotrofinis arba įvairus

Heterotrofinis

Fotosintezė

Heterotrofinis

Judrumas

Nejudrūs

Kartais juda

Kartais juda

Nejudrūs

Nejudrūs

Juda

Daugini-masis

Genomo dalijima-sis

Nelytinis

Lytinis, nelytinis  vegetatyvinis

Lytinis, nelytinis, vegetatyvinis

Lytinis, vegetatyvinis

Lytinis

Nervų sistema

Nėra

Nėra

Gali perduoti dirginimus

Nėra

Nėra

Yra

Šios karalystės trumpai apibūdinamos taip:

Virusai (virusai, viroidai ir fagai) – tai neląstelinės sandaros, negyvos ar gyvos dalelės, sudarytos iš nukleino rūgšties ir apvalkalo, obligatiniai parazitai, besidauginantys tik gyvoje ląstelėje.

Bakterijos – tai prokariotiniai, judrūs arba nejudrūs maistą siurbiantys arba sintetinantys belyčiai vienaląsčiai organizmai.

Bakterijos pagal mitybą būna autotrofinės ir heterotrofinės . Autotrofinės bakterijos dirvožemyje vykdo nitrifikaciją, oksiduoja geležies junginius, fiksuoja atmosferos azotą, anglį įsisavina iš atmosferos anglies dvideginio. Heterotrofinės bakterijos anglį gauna iš organinių junginių, naudodamos Saulės (fotosintezė) arba mineralinių junginių oksidacijos cheminę (chemisintezė) energiją.

Bakterijos skaido turinčias azoto medžiagas iki amoniako. Toks procesas vadinamas amonifikacija . Vėliau vyksta nitrifikacija – tai biocheminė amoniako, susidariusio amonifikacijos procese, oksidacija iki azoto rūgšties (NHO 3 ). Ši rūgštis su dirvožemio bazėmis sudaro nitratinius junginius, kurių azotą lengvai įsisavina augalas. Anaerobinėmis sąlygomis Bacteria denitrificans ir kitos bakterijos – redukuoja nitratus iki nitritų. Šis procesas vadinamas denitrifikacija . Dėl jo dirvožemyje azoto sumažėja.

Laibagrybiai (aktinomicetai, sin. actinobacteria ) – tai į pelėsius panašios bakterijos arba spinduliniai grybai (dauguma jų aerobiniai saprotrofai). Jie skaido celiuliozę, baltymus, ligniną, fenolus. Jiems vystytis reikalinga neutrali reakcija ir gera aeracija.

Grybai – daugiausia yra saprofitai (minta negyva organine medžiaga, skaido ją), mineralizuoja augalų ir gyvūnų liekanas, padaro jas prieinamas žaliesiems augalams.

Archebakterijos arba Archėjos – senosios bakterijų linijos, įskaitant metano gamintojas, halofilinių ir termoacidofilinių bakterijų grupes, randamos karštuose šaltiniuose ir jūros dugne, kurios skiriasi nuo bakterijų kilme ir molekulinėmis savybėmis.

Protistai (dumbliai, pirmuonys, gleivūnai) – tai eukariotiniai siurbiantys, ryjantys ar fotosintetinantys maistą, lytiškai diferencijuoti ir nediferencijuoti vienaląsčiai organizmai.

Chromistai ( dumbliai, drėgmę mėgstantys ir vandens grybai ) – tai eukariotinių organizmų, biologinėmis savybėmis panašių į Protista karalystės organizmus, pogrupis, kartais jungiamas į vieną Protista karalystę.

Grybai tai eukariotiniai nejudrūs, siurbiantys maistą, lytiškai diferencijuoti daugialąsčiai organizmai. Jie daugiausia yra saprofitai (minta negyva organine medžiaga, skaido ją), mineralizuoja augalų ir gyvūnų liekanas, padaro jas prieinamas žaliesiems augalams.

Augalai – tai eukariotiniai nejudrūs, fotosintetinantys, lytiškai diferencijuoti daugialąsčiai organizmai.

Augalai veikia dirvožemį pirmiausia per šaknų sistemą. Šaknų forma, masė, skverbimasis priklauso nuo augalų rūšies, biologinių savybių, amžiaus, taip pat nuo dirvodarinių uolienų stratigrafijos, granuliometrinės sudėties, maisto medžiagų pasiskirstymo, gruntinio vandens gylio. Labai didelę reikšmę turi ortzandai (faktiškai visai nepralaidūs šaknims). Šaknų išskyros dažniausiai rūgščios ir yra viena iš dirvožemio jaurėjimo priežasčių.

Didelę reikšmę dirvožemiui ir jo biotai turi žuvę augalai, jų likučiai, nuokritos. Nuo jų labai priklauso dirvožemio biologinis aktyvumas, struktūra, aeracija, turtingumas, ir derlingumas.

Dumbliai , turėdami ląstelėse chlorofilo, asimiliuoja CO 2. Jie priklauso autotrofiniams mikroorganizmams. Drėgnuose dirvožemiuose dumblių kiekis 1g gali siekti net 300 000.

Kerpės priskiriamos prie litofilinių augalų, nes hifais įsisiurbia į kietas uolienas ir sukelia biologinį uolienų dūlėjimą, sudarydamos kartu su dumbliais primityvų dirvožemio sluoksnį, kuriame vėliau apsigyvena samanos ir kiti augalai, tęsiantys dirvodaros procesą.

Gyvūnai – tai eukariotiniai judrūs, ryjantys maistą, lytiškai diferencijuoti daugialąsčiai organizmai. Pagrindinę jų masę (92 % gyvūnų rūšių) sudaro bestuburiai. Aktyviausiai dirvodaroje dalyvauja vienaląsčiai, kirmėlės (nematodai, sliekai), nariuotakojai (vabzdžiai, erkės) ir stuburiniai gyviai.

Dirvožemio susidarymas prasideda nuo tada, kai negyvoje ( Mineralia ) subkaralystėje – dirvožeminių uolienų paviršiuje atsiranda Biotos arba gyvosios ( Vitae ) subkaralystės atstovai mikroorganizmai, augalija ir gyvūnija. Vieni organizmai (žalieji augalai, chemosintezuojančios bakterijos, kai kurie vienalasčiai) fotosintezės būdu sintetina organines medžiagas, o kiti organizmai (gyvūnai, mikroorganizmai) – jas ardo. Abu šie procesai būtini, kad dirvodarinė uoliena taptų derlinga. Kuo daugiau autotrofai sukuria organinių medžiagų, tuo daugiau, veikiant heterotrofams, uolienoje susikaupia puvenų ir mineralinių junginių. Autotrofiniai augalai su heteretrofiniais organizmais sudaro taip vadinamąsias augalines (pievų, pelkių, miškų) formacijas. Pagrindiniai dirvodaros atstovai yra bakterijos (tarp jų ir laibagrybiai) grybai, dumbliai, kerpės, bestuburiai gyvūnai, augalai. Jų reikšmė dirvodaros procesuose labai nevienoda.