Mūsų bendruomenės istorija tuo ir nepaprasta, neišsenkanti, kad joje visada regi iškilias asmenybes, girdi vardus, kurių nenugramzdina laiko tėkmė. Tai tarsi gyvoji atmintis, kuri neatidaloma nuo dabarties kūrybiškumo ir siekių.
 

Šių metų liepos mėn. 16 d. mirė ilgametis Universiteto rektorius, profesorius emeritas, technikos mokslų daktaras, Lietuvos nusipelnęs inžinierius Jonas Dromantas.
 

Jonas Dromantas gimė 1927 m. liepos 12 d. Sausių kaime, Endrijavo valsčiuje, Kretingos apskrityje daugiavaikėje pasiturinčio ūkininko šeimoje. Tėvai išaugino ir išleido į mokslus 7 sūnus ir 5 dukras. Iš savo darnios šeimos būsimasis profesorius atsinešė į gyvenimą darbštumą, principingumą ir optimizmą. Mokėsi Endrijavo pradžios mokykloje, Plungės ir Švėkšnos gimnazijose.

Pabaigęs vidurinį mokslą, įstojo į tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemės ūkio mechanizacijos fakultetą ir jį baigė su pagyrimu 1952 m. Kaip gabus ir perspektyvus absolventas buvo paliktas dirbti fakultete ir jau po dvejų metų paskiriamas fakulteto dekanu. Nuo to laiko prasidėjo sudėtingas ir sunkus organizatoriaus ir vadovo darbas. Studentų ir darbuotojų vertinimu dekanas buvo darbštus ir kūrybingas, sugebėdavo rasti bendrą kalbą su studentais ir darbuotojais, ypatingą dėmesį skyrė dėstytojų kvalifikacijai ir rengiamų inžinierių studijų kokybės gerinimui. Pastoviai domėjosi Žemės ūkio mechanizacijos rūmų Noreikiškėse statybos eiga. Todėl  jau 1963 metais fakultetas pirmas Akademijoje pradėjo studijas naujose auditorijose.
 

1965 metais Jonas Dromantas paskiriamas Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos (dabar Agroinžinerijos instituto) mokslinio tyrimo instituto direktoriumi. Pagrindinis vadovo tikslas buvo pakelti instituto mokslinį lygį, pajungti kolektyvą bendram tikslui. Vadovaudamas institutui ir pats įsitraukė į mokslinį darbą, analizavo ir tobulino tuo metu gaminamo žolės miltų agregato mechanizmus, pasiūlė jį naudoti grūdų džiovinimui. Kandidato (dabar daktaro) disertacijoje apibendrino atliktus mokslinius tyrimus ir ją sėkmingai apgynė. Dirbant institute jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus ir mokslinio bendradarbio vardai.
 

Tiriamajame institute J. Dromantas išdirbo 10 metų. Per šį laikotarpį moksliniai bendradarbiai apgynė vieną daktaro ( dabar habilituoto daktaro) ir 56 mokslų kandidato disertacijas, mokslo darbų tyrimams buvo pastatytas dirvos kanalas, įkurtos eksperimentinės dirbtuvės, pastatyti gyvenamieji namai darbuotojams. Didelį dėmesį direktorius skyrė lietuvių tautos paveldo išsaugojimui – buvo restauruoti grafo Tiškevičiaus pilis ir pastatai. Geri darbo rezultatai  pasiekti darbštaus kolektyvo bei direktoriaus reiklumo dėka.
 

Dirbdamas Raudondvaryje, J. Dromantas Akademijoje dėstė mašinų detalių dalyką, vadovavo studentų kursiniams projektams, juos labai nuosekliai tikrino, reikalavo kruopštumo, tvarkingumo ir būtino skaičiavimų tikslumo. 1974 m. jam suteiktas docento mokslinis pedagoginis vardas.
 

1975 metais J. Dromantas paskirtas tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi. Eidamas šias pareigas, nuolat rūpinosi pedagoginių ir mokslinių darbuotojų rengimu, studijų kokybės gerinimu, akademinio miestelio statyba. J. Dromantas buvo daugelio mokslinių tarybų pirmininku arba nariu, nuo 1984 iki 1990 metų Mašinų detalių ir žemės ūkio transporto bei kėlimo mašinų (dabar Mechanikos) katedros vedėju. Su bendradarbiais parašė ir išleido vadovėlį „Mašinų detalių projektavimo pagrindai“, parašė daug metodinės medžiagos studentams. Dalyvavo rengiant enciklopedijas , buvo Žemės ūkio enciklopedijos mokslinės redakcijos tarybos pirmininkas, Lietuvos tarybinės enciklopedijos mokslinės redakcijos tarybos narys, daugelio enciklopedijos straipsnių autorius ir konsultantas, nuo 1959 m. „Žemės ūkio“ žurnalo redakcijos kolegijos narys. Jo plunksnai priklauso daugiau kaip 150 mokslinių ir populiarių straipsnių įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. 1984 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Rektorius savo tarnybinės padėties nenaudojo asmeninei naudai gauti. Netgi išėjęs į pensiją konsultavo studentus, aktyviai dalyvavo Mechanikos katedros ir mūsų Universiteto veikloje. Nepaisant patirtų gyvenimo negandų profesorius visada buvo jaunatviškas, energingas, spinduliuojantis dvasinę šilumą.
 

Prof. J. Dromanto mirtis skaudžiai palietė jo artimuosius, draugus ir mus, buvusius jo bendradarbius. Netekome nuoširdaus, geranoriško, gyvenimo džiaugsmo kupino žmogaus, visuomet pasiruošusio padėti kitiems. Bendradarbiai, kolegos ir studentai visada prisimins profesorių kaip plačios erudicijos, tolerantišką, kūrybišką, reiklų sau ir kitiems asmenybę.

 

Aleksandro Stulginskio universiteto  taryba, senatas, rektoratas, Žemės ūkio inžinerijos fakultetas, Mechanikos katedra